Meldžiamės kartu su broliu Klausu – Šv. Mikalojumi Fliujiečiu

haupt

„Via Integralis“ krypties kontempliacijos kursuose kiekviena diena  prasideda brolio Klauso  – Šv. Mikalojaus iš Fliujė (tai – vietovė Šveicarijoje, iš kur šventasis kilęs) – malda. Prieš  kontempliuodami meldžiamės:

Tu, mano Dieve, imk visa, kas skiria  mane nuo Tavęs.

Tu, mano Dieve, duok visa, kas veda mane pas Tave.

Tu, mano Dieve, imk visa, kas mano,  duok visam būti Tavo.

Seniausia šios maldos versija atsirado apie 1500 metus. Pirmame maldos variante eilučių seka buvusi kitokia, tačiau dabartinė jų seka yra pagrįsta visų pirma teologiškai:  pirmiausia matome atsižadėjimą, tuomet seka atsigręžimas dievop, kol pagaliau viskas nurimsta. Tai primena Tris Pakopas, būdingas  krikščioniškajai mistinei patirčiai:   Nuskaistinimą (via purgativa), Nušvitimą (via illuminativa), Susivienijimą (unio mystica).

Tu, mano Dieve, imk visa, kas skiria mane nuo Tavęs

„Tu“ nuo pat pradžių reiškia santykį tarp „Tu“ ir „Aš“. Ši malda išreiškia mūsų giliausią troškimą būti vienybėje su Dievu.  Tardami „imk visa“, tarsi norėtume pasakyti: išvaduok mane nuo minčių, kylančių iš mano puikybės, kad nebūčiau pasaulio ašis, kad nebūčiau dėmesio centre. Išvaduok mane nuo baimės prarasti save,  ištirpdyk mano „ego“, tą mano asmenybės dalį, kuri mano galinti egzistuoti atskirai nuo Tavęs, mano Dieve. Ištirpdyk iliuzinį savęs suvokimą, klaidinantį žvilgsnį į pasaulį ir į Tave.  Tuo pačiu aš sakau „taip“ skausmui, kurį patiria einantys nuskaistinimo keliu. Aš atsisakau noro visa kontroliuoti, aš pasitikiu tuo, kad viskas susiklostys, aš pasitikiu tuo, kad tuomet, kai visa paleisiu, kažkas įvyks.  Aš nežinau, kas bus, bet tai bus daugiau, nei aš dabar galiu įsivaizduoti.

Tu, mano Dieve, duok visa, kas veda mane pas Tave.

Tuomet, kai meldžiuosi, pasitikiu tuo, jog niekas nesibaigs, kai visa paleisiu, taip pat tuo, kad aš triūsiu ne vienas. Žodžiais „duok visa“ tarsi norėtume pasakyti: aš pasitikiu, kad Tu, mano Dieve, suteiksi man jėgų įveikti dykumą, sausrą, nežinojimą. Juk jau esu Tavęs, Dieve, paliestas, apimtas, galbūt  – Tavęs nugalėtas, ir žinau, kad atsižadėjimas ir praradimai niekuomet nėra pabaiga. Tu duoti man viską, kad  tik būčiau vientisas. Tu teiki man jėgų ir padrąsini mane, kad visa atsiduočiau Tau.

Tu, mano Dieve, imk visa, kas mano, duok visam būti Tavo.

Tai yra šio kelio tikslas: tapti visiškai Dievo. Judesys Dievo link kilo iš manęs ir pasiekė savo apogėjų vienybėje su juo. Mano savivalė  ištirpo JAME.  Mažas „aš esu“ tapo didžiojo „AŠ ESU“ dalimi. Šį mūsų pašaukimą  Šv. Atanazas apibūdino taip: „Dievas tapo žmogumi, kad mes taptume Dievu“. Vokiškoji mistikos atšaka kalba apie Dievo gimimą sieloje. Meistras Ekhartas yra sakęs: „Dievas gimdo savo Sūnų sieloje tuo pačiu būdu, kaip ir amžinybėje, būdamas visiškoje vienybėje su pačiu savimi“.

Atsidavimas turi būti konkretus

Brolio Klauso – Šv. Mikalojaus iš Flue  – malda yra atsidavimo malda. Pirma, čia kalbama apie atsidavimą Dievui tam, kad jis galėtų veikti mumyse. Šv. Teresė Avilietė yra pasakiusi: „ Mūsų pagrindinė užduotis yra  su dideliu pasiryžimu patikėti Jam save kaip nuosavybę.  Jeigu mes jam pilnai neatsiduosime, tuomet Dievas taip neveiks mūsų sieloje, kaip galėtų  joje nevaržomai veikti, jei turėtų mus kaip savo nuosavybę“.  Antra,  turimas omenyje toks atsidavimas, kurio dėka visa, ką aš darau arba ko nedarau gyvenime, tampa nuolatine malda  ir kurio dėka, kaip formuluoja Tejaras de Šardenas, aš gyvenu „dieviškoje terpėje “. Trečia,  tokio atsidavimo Dievui dėka  mes galime būti didesnės visumos, Kristaus Kūno dalimi. Ne vien tik kiti yra dėl manęs, bet ir aš esu dėl kitų.  Štai čia brolio Klauso  malda pasiekia savo tikslą.

Hildegard Schmittfull

 teologė, socialinė darbuotoja, sielovadininkė, kontempliacijos mokytoja (kontempliacijos mokykla „Via Inegralis“, Šveicarija) sesuo vienuolė (Šv.Kotrynos Sienietės vienuolija ir ekumeninė bei tarpreliginio dialogo bendruomenė „Katharinawerk“)

Iš vokiečių k. vertė: © Erika Speičytė-Ruschhoff  2010