Alkstantys ir trokštantys teisumo

Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, – skamba žodžiai, žemindami mano žmogiškąjį orumą, tarsi teismo nuosprendis menkindami ir taip silpną savigarbos jausmą. Ar kam nors nusikaltau? Ar prieš ką nors turėčiau nusilenkti? Gyvenimo patirtis sako, kad neprivalau. Turiu nepasiduoti, laikytis stipriai ir pasikliauti tik savimi. Manau, kad esu nusipelniusi daugiau negu keliaklupsčiauti. Tu nori pažeminti mane, žydų Karaliau? Ar Jėzus buvo Karalius?

jesus_121

Jėzus prašė savo mokinių apie tai nepasakoti. Žinia apie Karalių aiškiai buvo išsakyta tik du kartus: Jo gimimo naktį ir dieną iki mirties. Šiai žiniai paskelbti Jis pasirinko pačius trapiausius gyvenimo momentus, būtent tuos, kai Jam pačiam reikėjo globos ir pagalbos ‒ kaip kūdikiui ir kaip nuteistajam, atiduotam minios sprendimui. Kodėl karalius pasirenka prisistatyti pačiomis silpniausiomis žmogaus egzistencijos formomis? Ar tokio karaliaus laukė Izraelis? Ne. Ne taip karaliauja šios žemės valdovai: juos nuolat lydi svita, apsauga ir palydovai. Užrašas „Jėzus yra žydų karalius“ kabojo ne rūmuose, bet ant kryžiaus. Tą ypatingą momentą, kai Jis ištarė: „Aš esu karalius“, Jėzaus nesaugojo net jo paties oda – ji buvo sudraskyta rimbų. Kaip galima norėti tokio karaliaus? Karaliaus, su kuriuo nesaugu ir kurio nebuvo pasigailėta. Bet Jėzus aiškino: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn, 18, 36). „Mylėdamas savuosius pasaulyje, jis jiems parodė savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), taip pasiimdamas į savo karalystę kiekvieną, kuris šaukiasi Jo gailestingumo. Čia atsiskleidžia karališkasis autentiškumas: pats nepelnytai iškentęs mirties agoniją, Jis geba priimti kiekvieno kančią, skausmą ir perkeisti savo teisingumu. Matydamas mūsų vidinę tuštumą, Jis tampa paniekinimo simboliu ir savo krauju nuperka mums laisvę.

Gailestingumas ar teismas

Ar turime teisę stovėti Viešpaties akivaizdoje dėl savo dorybių ir gerų darbų? Nuodėmė amžiams atskyrė mus nuo Dievo, ir didžiulė praraja skiria mus nuo dvasių pasaulio. Jokiomis žmogiškomis pastangomis neįmanoma atkurti ryšio tarp Dievo ir žmogaus. Tačiau kas neįmanoma žmonėms, tai padarė Dievas: „Jis atsiuntė savo sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir pasmerkė nuodėmę kūne“, taip sunaikindamas mūsų nuodėmes ir išpildydamas teisingumą, kurio reikalauja visatos įstatymai. Visatos teisingumas pareikalaus iš tavęs ir manęs nei daugiau nei mažiau tik teisumo, tačiau „mūsų teisumas lyg purvini skarmalai Viešpaties akivaizdoje“ (Iz 64, 6). Ką gi sakysime žengdami į amžinybę? „Teismas negailestingas tam, kuris neparodė gailestingumo. O gailestingumas triumfuoja prieš teismą“ (Jok 2, 13). Tuomet Jo gailestingumas, kuris eina priekyje tiesos, suteiks mums teisę išsitiesti, bet ne mūsų geri darbai. Todėl „esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“, – šie sunkūs žodžiai tą dieną skambės tarsi vestuvių pokylio muzika visatos bei dvasių pasaulio galybėje ir taps vartais į dievišką šventumą. Tas pats žydų Karalius teismo valandą pridengs mane ir ištars: „Tiesa, tavo darbų neužtenka, tačiau aš sumokėjau kainą savo krauju, todėl nebijok, ateik ir būk pašventintas. Tavyje nebėra jokios kaltės.“ Juk „Tavo sosto pamatas – teisumas ir teisingumas, bet gailestingumas ir tiesa eina tavo priekyje“ (Ps. 89, 14).

Aš – prieš!

Dabar, kai esu išteisinta, argi turiu teisę teisti kitą? Stebime sekuliarų pasaulį, kuriame nepažįstantieji Dievo paleistuvauja ir vagia, krečia išdaigas Helovino vakarėliuose, nepriima sakramentų, niekina Bažnyčią, tuokiasi su tos pačios lyties asmenimis, sprogdinasi ir žudo. Kaip dėl asmeninės nuomonės, vertinimo ir krikščionio nuostatos „Aš – prieš“? Ar pelnytai didžiuojamės savo teisumu? Taigi teismas ar gailestingumas yra krikščionio pozicija sekuliaraus pasaulio atžvilgiu? Kaip vertinti mūsų Karalių, nesidrovintį moters, kuri visiems matant bučiuoja basas Jėzaus kojas, Karalių, nuolat dalyvaujantį linksmybėse su paleistuvėmis ir muitininkais, apkabinantį tuos, kurie yra savo proto ir sielos žaizdų vergai?

– Mokytojau, Tu už ar prieš? –klausė jie, atvedę prostitutę, pagal įstatymą vertą mirties bausmės.

‒ Jautiesi teisus? – ramiai pažvelgė Jėzus, – tai pirmas pradėk teismą ir mesk į ją akmenį.

Ar mes vis dar panašūs į Jį? Juk net nesusimąstydami vertiname visus ir viską: savo kolegas, bendruomenės narius, dvasininkus, medikus, mokytojus, politikus. Kur yra riba tarp vertinimo ir teisimo? Kabodamas ant kryžiaus Kristus turėjo visišką teisę priešintis, bet ištarė: „Atleisk jiems, jie nežino ką daro.“ Vienintelis būdas apreikšti pasauliui Dievo gailestingumą – tai pasigailėti tų, kurie nesigaili. Dievas nemoralizuoja. Nekaltina. Jis pademonstruoja gailestingumą savo pavyzdžiu. Jis nusižemino iki gėdingos nusikaltėlio mirties, kad atvertų mumyse šį dievišką gailestingumo jausmą. Ne žodžiais, o tikromis gyvenimo situacijomis Jis išreiškia nuostatą, kuria turime gyventi, kai aplink matome neteisybę ir nemeilės kupiną pasaulį.

Tik vargšams?

Juk rūpinamės vargšais! Gera mylėti nors kartą per metus, per sezoną. Ir čia vertėtų prisiminti, kad neretai pagalba kitam gali būti tam tikra agresijos forma, o viešas gailestingumo demonstravimas – aukščiausia puikybės išraiška. Dalyvaudami labdaringose akcijose, rinkdami maistą nepasiturintiesiems, savanoriaudami projektuose stebėkime savo intencijas. Keistas tas mūsų Karalius, kuris atideda labdarą į šalį ir sako: „Vargšų visada bus šalia.“ Tačiau kas „neaprūpina savųjų, ir ypač namiškių, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintį“, primena šv. Paulius, matydamas tikrąsias gailestingumo šaknis (Tim. 5, 8). Ar egzistuoja kasdienis gailestingumas nusivylusiam sutuoktiniui, neklusniems vaikams, bambantiems tėvams, nemaloniems kaimynams, arogantiškiems kolegoms, nejautriems mokytojams ir kyšius imantiems medikams? Ar egzistuoja kasdienis gailestingumas socialiniuose tinkluose bei naudojantis paslaugomis? Kokia visgi yra asmeninėnuostata pabėgėlių, teroristų, politikų, homoseksualų, daugiavaikių šeimų atžvilgiu? Jie verti teismo ar gailestingumo? Noriai aukojamės labdaringose programose, bet Tu, Viešpatie, trokšti „gailestingumo, o ne aukos“ (Mt 9, 13).

Šiandien gailestingumo šaukiasi tie, kurie religine prievarta ir teisuolių širdžių kietumu buvo „paskiepyti“ nuo tikėjimo. Jie šalia mūsų kasdien!

Geriau būsiu sąžininga sau ir gyvensiu oriai kuo toliau nuo Bažnyčios ir nuo viso to spektaklio. Nesutinku būti tavo komandoje drauge su veidmainiais, kurie garbina lūpomis, o ne širdimi. Tik vieno nesuprantu – kai pasilieku vienumoje, mano širdyje gimsta ilgesys. Kažko tikro, tyro, nesugadinto, švelnaus ir mylinčio. Ir tuomet jaučiu švelnų prisilietimą, bet nežinau, kas tai. Trokštu pažinti tą jėgą, kad visa savo esybe galėčiau nusilenkti ir pagarbinti… Tą, kuris įrodys esąs vertas mano meilės…

Šitie yra tikrieji vargšai, sužeisti ir viduje išniekinti, trokštantys teisumo, bet „paskiepyti“ religine prievarta karaliaujančių tikinčiųjų. Jų suklupimo akmuo esame mes, kurie šiandien atstovaujame Dievui. Ne laiku ir ne vietoje pasiskelbę karaliais. Valdantieji savo jėga, ne silpnumu. Leidžiame sau išdidžiai žvelgti į kitaip mąstantįjį, vertinti ir teisti. Tačiau juk visuomet galime pasitikrinti, ar tinkamas momentas: ar teisdami kitus esame pažeidžiamo kūdikio silpnumo arba kenčiantys nuteistojo mirties agoniją. Bet taip nenorime! Todėl bažnyčiose teskamba žodžiai, ištarti su tikėjimu: „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.“ Jie nuteisina kiekvieną, atskleidžiantį savo puikybę ir teisuoliškumą.

Taip, mes karaliausime. Jis pažadėjo, kad karaliausime. Tik ne čia ir ne dabar. Ir „kol dar yra šiandien“, sekime sužeistąjį Karalių, gailestingą iki mirties, iki kryžiaus mirties! Tik patyrę Jo gailestingumą, patys galime būti gailestingi kiekvienam, kuris trokšta teisumo.

©Nida Matiukienė/Bernardinai.lt