Grupės

Kontempliatyviosios maldos bei vidinio augimo grupės vyksta ketvirtadieniais nuo 18 val. iki 20.30 val. ir penktadieniais nuo 18 val. iki 20.30 val.

Grupę veda dvasinė ir psichologinė palydėtoja, kontempliacinės maldos mokytoja Erika Speičytė-Ruschhoff, el.p. erika.speicyte@gmail.com, 861064223 bei

Psichologė Nida Matiukienė, nida.matiukiene@gmail.com, 8 685 25563

Prieš pradedant grupę, rekomanduojama asmeninė konsultacija arba įvadiniai susitikimai.

Šiuo metu kviečiame dalyvauti programoje „Daugybė tavo veidų“

Laukiame Jūsų  šv.Ignoto g. 5,  kab. 276, Vilnius.

 

1 komentaras

  1. Monika Nemanytė, viena iš kontempliacinės maldos mokyklos „Bendrakeleivių“ sielovados centre 2013 – 2014 m. dalyvių, dalinasi savo patirtimi maldos grupėje „Kontempliacija kaip mokykla“.
    Žvelgiu į nuotrauką, kurioje būrelis pusamžių moterų jaukioje sielovados centro „Bendrakeleiviai“ koplyčioje. Jų veidus puošia šypsenos, jos spinduliuoja gerą nuotaiką, nors turbūt kiekvienoje jų istorijoje pilna visko – svaigių, gražių, tobulų akimirkų ir drauge – galbūt skausmo, ligos, išsiskyrimų patirčių. Iš jų smagaus čiauškėjimo nė neįtartum, kad susirenkame čia pirmiausia – …tylėti…
    Mums buvo pasiūlyta išbandyti šiek tiek kitokią maldą nei visos kitos, kurios tariamos arba išsakomos žodžiais, išmąstomos protu. Susirinkome ir buvome sukviestos kontempliacijos arba tariant paprasčiau, tylos maldai.
    Galbūt šią praktiką būtų galima apibūdinti taip, kaip ją supranta vaikai. Vieną sykį vaikų buvo paklausta, kodėl Švč. Marija pusiaumerka žvelgia į savo kūdikį Jėzų, laikomą ant rankų. Vaikai atsakė: „Ji pusiau atsimerkusi, nes su rūpesčiu žvelgia į savokūdikį, o pusiau užsimerkusi dėl to, kad apmąsto Jėzų savo širdyje“…
    Tai, ką gavome per pusmetį ir kiekvieną penktadienį sunku nusakyti žodžiais, nes kiekvieną susitikimą, įvardytą kaip kontempliacinė malda, lydėjo sielovadininkės Erikos kruopščios instrukcijos, kaip paruošti ne tik širdį, bet ir kūną, kad jis kuo tobuliau išreikštų orią „tiesaus žmogaus“ ir „žmogaus tiesoje“ laikyseną maldoje. Jei įdomu, meldėmės sėdėdamos ant suolelių, bet kam tai buvo nepatogu arba neįprasta, buvo galima tiesiog ištiesinus nugarą sėdėti ir ant kėdės. Svarbiausia buvo tomis valandomis nuslopinti pasaulio šurmulį, kasdienius rūpesčius ir pasinerti gilumon, kurioje spindi tik Jėzaus vardas, prasiveržiantis ir visais kitais vardais kaip Avūn (senovės aramėjų kalba Tėvas), Maranata (aramėjų kalba reiškia reiškia: Ateik, mūsų Viešpatie!). Iš Erikos išgirdau dar vieną svarbų šioje praktikoje žodį – „įsižeminti“, t.y. neplaukioti, neatsiskirti nuo to, kas esi, bet tiesiog tas 20 min. viską paleisti ir koncentruotis į maldą, sąmoningą buvimą prieš Viešpatį. Erika aiškino šią tikinčiojo kelionę pasitelkus labirinto simbolį – Šartro katedroje, ant pastato grindų yra 1205 m. sukurtas labirintas, vaizduojantis tikinčiojo kelią pas Dievą. Natūralu, kad eidamas labirintu tai priartėji, tai nutolsti nuo centro, bet svarbiau yra eiti, nesiliauti ėjus, nenutraukti kelionės…, kol pajusi keičiantį (transformuojantį) giluminį kontempliacinės maldos poveikį. Kaip ir bet kokios pratybos, neišskiriant ir šių, – svarbu reguliarumas, nuolatinumas, savidisciplina, specialus laiko skyrimas – pradžioje nelengva, blaško pašalinės mintys, įskausta kūną, tačiau ilgainiui atsiranda skonėjimasis ir supratimas, kad laiką leidi jokiu būdu ne tuščiai, bet tarsi malšindamas troškulį – gerte gerdamas tikrojo ir tyrojo šaltinio vandenį.
    Čia skleidėsi bendrystės maldoje stebuklas – atsirado daugiau vidinių jėgų, išteklių, kurių nė neįtariau turėjusi. Supratau, kad tikinčiojo gyvenimas privalo turėti tam tikras ašis, tarsi du polius, nes kitaip neįmanoma. Labai prasminga būti aktyviu, atlikti daug gerų darbų tikėjimo vardan, tačiau atrinkti, kas svarbiausia tau ir kitiems neįmanoma be sustojimo, be asmeninio susitikimo, kuris įvyksta arba išryškėja tik sutelktoje kontempliacinėje maldoje. Šioje patirtyje esi kviečiamas į Dievo veidą atsigręžti kitaip: negali būti vien intelekte, žodžiuose, nuolatiniuose apmąstymuose arba vien bėgime, skubėjime, įsisukus lyg į užburtą ratą.
    Leidausi į šią dvasinę „avantiūrą“ turėdama ir labai konkrečių „savų“ tikslų: pabėgti nuo depresijos, atlaikyti dvasinius sukrėtimus, gyvenimo išmėginimus, atrasti pusiausvyrą, nusiraminti, išsilaisvinti iš slegiančių patirčių, labiau atsiverti kitiems. Maldos poveikio neišmatuosi, neįvardysi skaičiais ar kitais žemiškais išmatavimais. Kaip pasakė viena iš kontempliacinės mokyklos lankytojų Violeta: „Atėjau į antrą „kursą“, nes tapau priklausoma …“.
    Šioje kelionėje mus lydėjo psalmės, nuostabūs tekstai (Šv. Mikalojaus iš Flue, Šv. Simeono Naujojo Teologo, Teresės Avilietės). Žodinė malda mus paruošdavo, sutvirtindavo, įvesdavo į kontempliaciją. Apsisprendžiau tęsti šią vidinę kelionę, nes joje esu ne tik kad ne viena, bet nuolatos palaikoma. Esu nepaprastai dėkinga savo tikėjimo seserims – atradau dar vieną šeimą.
    2014 m. gegužis

Komentavimo galimybė išjungta.